Kai pabaigusi mokyklą įstojau į universitetą Anglijoje, nebuvo nieko, ko norėčiau labiau, nei grįžti namo. Per trejus metus, kuriais buvau užstrigusi svetimoje šalyje, mane gelbėjo tik popieriniai laiškai iš Vilniaus. Kaip lietus krenta oranžinėse senamiesčio gatvėse? Ar lapai Belmonto girioje geltonuoja auksu? Kol nostalgija baigė mane suplėšyti į skutelius, bent žinojau, kad kitoje jūros pusėje vis dar dega Joninių laužai, o Vilnelė vis dar taip pat banguoja skubėdama Užupyje.

Dabar, praėjus tiek daug laiko, vėl jaučiu norą rašyti laiškus. Ne dėl to, kad esu liūdna, o todėl, kad pasiilgau laiko, skirto susikaupimui, lėtumui ir tiesai. Niekada nesijaučiau tokia tikra kaip rašydama laiškus, todėl be galo džiaugiuosi galėdama tai daryti ir vėl.

Jeigu ir tu šiame per galvą besiverčiančiame gyvenime ieškai lėtumo kišenių, kviečiu prisijungti prie Daigelio laiškų klubo — čia kiekvieną mėnesį dalinuosi tuo, kuo gyvenu. Visada aktyviai ieškau kažko, kas mane įkvėptų, ir dažnai randu neapsakomai švytinčius aukso grynuolius. Šis laiškų klubas ir yra apie tai — apie tuos grynuolius, kurie, neužrašyti, greitai nugrimztų į užmarštį.

Nors kiekvieno mėnesio laiške rasi daug skirtingų dalykėlių, laiškelio ašis yra pats tekstas — čia išsakau viską, ką norėčiau papasakoti geriausiai draugei gulint saulėkaitoje.